Kalba prieš tarmę: kuo jos skiriasi?

„Kalba yra tarmė, turinti kariuomenę ir karinį laivyną.“ — Kalbininkas Max Weinreich

Žinoma, jūs žinote, kas yra kalba, bet galbūt esate šiek tiek sutrikę, kuo kalba skiriasi nuo tarmės.

Na, pagrindinė idėja yra ta, kad kalba reiškia komunikacijos sistemą su savo unikalia gramatika ir žodynu, dažnai pripažįstamą kaip turinčią atskirą kultūrinį ar nacionalinį tapatumą; tuo tarpu tarmė yra kalbos variantas, vartojamas tam tikrame regione ar tam tikroje socialinėje grupėje, kuris pirmiausia skiriasi tarimu, žodynu ir gramatika, bet vis tiek yra abipusiai suprantamas su vyraujančia toje teritorijoje vartojama kalba.

Gerai, tai pasakę, skaitykite toliau ir sužinokite tris pagrindinius skirtumus tarp kalbos ir tarmės, taip pat sužinokite, kuo tarmė skiriasi nuo akcento.

Pagrindiniai skirtumai tarp kalbų ir tarmių

Sakysiu tiesiai šviesiai: nors aukščiau apibrėžėme skirtumus, nėra vieningos kalbos ir tarmės apibrėžties. Abi yra gimtakalbių naudojamos komunikacijos sistemos ir kiekviena gali būti laikoma visavertėmis kalbomis.

Gundu leistis į aiškias palyginimo linijas, tačiau kalbotyroje kai kurios sąvokos nėra tokios paprastos, kokios mes norėtume, kad jos būtų.

1. Kalbos turi šalį, o tarmės yra regioninės

„Kalba“ pagal „Merriam-Webster“ yra apibrėžiama kaip „žodžiai, jų tarimas ir jų derinimo metodai, kuriuos bendruomenė vartoja ir supranta“.

„Tarmė“, kita vertus, apibrėžiama kaip „regioninė kalbos atmaina, išsiskirianti žodyno, gramatikos ir tarimo ypatumais“.

Galbūt pastebėjote, kad tarp šių apibrėžimų nėra didelio skirtumo. Tačiau visada pabrėžiama, kad kalbos yra nacionalinės, o tarmės laikomos regioninėmis ir dažnai vartojamos mažesnio žmonių skaičiaus.

Kiekviena šalis turi bent vieną oficialią kalbą, kuri naudojama oficialiuose dokumentuose ir valstybės veikloje.

Nors dauguma žmonių čia ir sustoja, mes galime pasinerti giliau – tai yra, galime būti kalbiniu požiūriu tikslesni.

Tarmė tampa kalba įsaku ar deklaracija – valstybė suteikia ypatingą statusą tam tikrai šnekamosios kalbos sistemai kaip oficialiai kalbai. Kitaip tariant, kalba laikoma kalba, nes ji yra patvirtinta valstybės.

Pavyzdžiui, kai Filipinai rinkosi vieną iš aštuonių pagrindinių tarmių kaip oficialią kalbą, neatsitiktinai laimėjo tagalų kalba.

Nors dauguma šalies gyventojų tuo metu vos mokėjo kalbėti tagalų/filipiniečių kalba, tai nesustabdė sostinės šalies lyderių, kurie laisvai kalbėjo tagalų kalba, priimti ją kaip valstybinę kalbą.

Kadangi kalbos techniškai yra tarmės, yra daug situacijų, kai žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, gali puikiai suprasti vienas kitą.

Paimkime, pavyzdžiui, Danijos, Švedijos ir Norvegijos oficialių kalbų abipusį suprantamumą. Štai tipiška anekdoto struktūra:

Anekdotas: Daniš, švedas ir norvegas įeina į barą…

Smagumas: Ir jie kalba paprastai

Tai tiesa. Dauguma skandinavų gali kalbėtis tarpusavyje be vertėjų!

Oficialiai jie kalba trimis skirtingomis kalbomis (danų, švedų ir norvegų), tačiau galima teigti, kad iš tikrųjų jie naudoja tris susijusias tarmes, kurios greičiausiai kilo iš bendros prokalbės.

2. Kalbos turi standartines rašytines formas, o tarmės dažniausiai yra žodinės

Kalbos dažnai turi standartines gramatikos taisykles ir gausų literatūros kūrinių pasiūlą. Jos egzistuoja ne tik kaip žodinė tradicija, bet ir kaip rašytiniai įrašai.

Tarmės, kita vertus, dažniau vartojamos žodžiu, o ne raštu. Jei jos ir rašomos, tai dažniausiai ne oficialiuose ar nacionaliniuose dokumentuose.

Nors jau esamas literatūros kūrinių fondas tikrai yra kriterijus renkantis „oficialiąją kalbą“, tai veikia ir atvirkščiai.

Paskelbti tarmę oficialia kalba yra savitęsa, skatinanti rašytojus kurti darbus ta kalba. Kadangi valstybė pripažino tam tikrą kalbą kaip oficialią, visi jos oficialūs reikalai bus vystomi šia kalba.

Tai sukuria sniego gniūžtės efektą, tad vis daugiau literatūros kūrinių kauptasi toje kalboje, dar labiau ją stiprinant.

3. Kalbos kokybiškai skiriasi nuo tarmių

Daugelis teigia, kad kalbos tiesiog yra iš esmės elegantiškesnės ar sudėtingesnės nei tarmės.

Tačiau jei šį sudėtingumą vertinate pagal kalbos išsivysčiusio sunkumo ar kompleksiškumo laipsnį, tada archi – tarmė, vartojama kalnuotame Rusijos regione – jūsų namų darbus prancūzų kalba pavers vaikišku žaidimu.

Archi kalba turi daug fonemų (garsų) ir tiek daug linksniavimo formų, kad vienas veiksmažodis gali sukurti apie 1 502 839 formas.

Kita vertus, jei norite teigti, kad kalbos elegancija slypi jos paprastume, jums būtų labai sunku ginti tokių sudėtingų kalbų kaip kinų mandarinų, vengrų ar tajų priėmimą kasdieniam vartojimui.

Pavyzdžiui, kinų kalba turi daugiau nei 50 000 hieroglifų. Tai taip pat yra toninė kalba. Tai reiškia, kad vienas skiemuo, pvz., „ma“, priklausomai nuo tarimo, gali reikšti „motina“, „arklys“ ar kažką visiškai kito.

Taigi, kas iš tiesų gali nuspręsti, kas daro kalbą gražia? Ir nepamirškime, kad yra tarmių, kurios yra tokios pat vertingos kaip ir oficialiai pripažintos kalbos.

Kuo skiriasi tarmė ir akcentas?

Kol kalbame šia tema, galbūt norėtumėte sužinoti skirtumą tarp tarmės ir akcento. Daugelis juos painioja ir dažnai vartoja pakaitomis. Geros naujienos yra tai, kad čia skirtumas yra kur kas aiškesnis:

Akcentas yra tarmės poaibis.

Nors tarmės apima visus kalbos aspektus – gramatiką, žodyną ir tarimą – akcentas susijęs tik su trečiąja dalimi.

Pagal „Merriam-Webster“ žodyną akcentas yra „tam tikros žmonių grupės ir ypač tam tikro regiono gyventojų ar vietinių gyventojų būdingas kalbėjimo būdas“.

Akcentai yra įdomus tyrimo objektas, nes jie grupuoja kalbančiuosius pagal jų geografiją. Žodžiai ir sakiniai, kurie atrodo vienodi, gali skambėti visiškai skirtingai, kai juos tariasi žmonės iš dviejų skirtingų regionų.

Vien tik su angliška kalba jau turite tiek daug akcentų. Pavyzdžiui, amerikietis vos supranta škotą, nors jie kalba ta pačia kalba.

Kiekviena iš jų, savo ruožtu, turi savo regioninius variantus. Pavyzdžiui, amerikietiški akcentai yra giliai pietų, teksasietiškas, Niujorko, Bostono, Kalifornijos ir daugelis kitų.

Įdomiausia tai, kad dauguma kalbančiųjų teigia, kad jų akcentas yra „teisingas“ žodžių tarimo būdas. Tokie mes, žmonės, ir esame.

Nors žmogaus akcentas gali turėti tam tikrų socialinių, ekonominių ar geopolitinių pasekmių, visi akcentai yra lygūs. Ir kiekvienas turi akcentą. Ir jie visi skamba gražiai.

Galite gauti daug konteksto ir išgirsti įvairių akcentų žiūrėdami gimtakalbių sukurtas medijas. Puikus būdas tai padaryti – naudoti kalbų mokymosi programą, tokią kaip Lingflix.

Jei jus domina gilintis į kalbas ir tarmes, apsvarstykite galimybę išklausyti šią informatyvią TED kalbą:

Taigi dabar žinome: nėra juoda ir balta skirtumo tarp kalbų ir tarmių, o akcentas iš tikrųjų yra tarmės poaibis.

Dabar esate pasirengę paaiškinti skirtumą žmonėms, kurie vis dar nežino – ir galbūt net prisijungti prie patyrusių kalbininkų diskusijų!