Italų kalbos nuotaikos: Visas pamokas

Italų kalboje nuotaika yra veiksmažodžio forma, rodanti, kaip jis išreiškiamas, o ne tik kada veiksmas įvyko.

Pavyzdžiui, anglų kalboje yra keturios nuotaikos: tiesioginė, liepiamoji, tariamoji ir bendratinė. Italų kalboje jų yra septynios.

Nors šis nuotaikų gausa kartais laikomas viena iš sudėtingesnių italų kalbos gramatikos dalių, šis vadovas suteiks jums gerą pojūtį, kada kiekvieną iš jų naudoti.

Kas yra italų kalbos nuotaikos?

Italų kalbos nuotaikos veikia kartu su veiksmažodžių laikais, suteikdamos reikšmės atspalvį.

Jos pasakoja, kokiu būdu veiksmažodis yra vartojamas ar kaip jis turėtų būti suprantamas, o ne tik jo vieta laike.

Dėl šios priežasties nuotaikos ir laikai dažnai derinami.

Kuo italų kalbos nuotaikos skiriasi nuo veiksmažodžių laikų?

Paviršutiniškai italų kalbos nuotaikos atrodo labai panašios į veiksmažodžių laikus. Tiesą sakant, daugelis italų kalbos dėstytojų nuotaikas moko kaip tiesiog laikų išplėtimą.

Kai kurie gimtakalbiai italai (kaip mano vyras) net nežinojo, kad anglų kalboje yra atskiras žodis jiems!

Štai didžiausi skirtumai tarp nuotaikų ir laikų:

KADA vs. KAIP

Veiksmažodžių laikai pasako, kada laike įvyko veiksmas. Pavyzdžiui, „Lui è al cinema“ reiškia, kad jis dabar yra kine. Tai yra *presente* (esamasis) laikas.

Nuotaikos, kita vertus, pasako, kaip kalbantysis jaučiasi dėl to, ką sako, arba kiek jis tuo tikras.

Pavyzdžiui, *congiuntivo* (tariamosios) nuotaikos sakinys „Credo che lui sia al cinema“ reiškia „Aš tikiu, kad jis yra kine“, bet reiškia, kad kalbantysis nėra visiškai tikras.

Nuotaikos leidžia kalbėti apie veiksmo padėtį realybėje

Tai skamba kiek keistai, bet paprastai tariant, nuotaikos pasako, ar kažkas iš tikrųjų vyksta, ar ne.

„Spero che domani vada meglio“ reiškia „Tikiuosi, kad rytoj bus geriau“, bet tai nėra garantija. Tai viltis, svajonė, galimybė, nuomonė ar noras, išreikštas *congiuntivo*.

Tačiau jei pasakysiu „Domani andrà meglio“ *indicativo* (tiesioginės) nuotaikoje, aš esu tikras, kad „Rytoj bus geriau“.

Nuotaikose yra jausmų elemento

Kaip ir žodis „nuotaika“ reiškia, nuotaikos taip pat gali atspindėti kalbančiojo jausmus.

Pavyzdžiui, naudojant *imperativo* (liepiamosios) nuotaiką, duodate įsakymą autoritariniu ar kartais pykčiu kupinu būdu. Pvz., „Dammi quella matita“ („Duok man tą pieštuką“).

Priešingai nei mažiau intensyvi *condizionale* (sąlyginės) nuotaikos versija: „Potresti darmi quella matita, per favore?“ („Gal galėtum duoti man tą pieštuką, prašau?“).

Nuotaikos leidžia kalbėti hipotetiškai

*Condizionale* taip pat gali padėti išreikšti kažką visiškai hipotetinio.

Paprastai tai yra priežasties ir pasekmės atvejis, kai kalbantysis turi omenyje „jei ši sąlyga būtų įvykdyta, tai kitas dalykas įvyktų“.

Pavyzdžiui: „Se tu fossi stato qui, mi avresti aiutato“ („Jei tu būtum buvęs čia, būtum man padėjęs“).

7 italų kalbos nuotaikos ir kaip jas atskirti

Iš viso yra septynios italų kalbos nuotaikos, ir jos skirstomos į dvi grupes: asmenuojamąsias ir neasmenuojamąsias.

*Modi finiti* (asmenuojamosios nuotaikos) yra nuotaikos, kuriose veiksmažodžio forma nurodo, kas atlieka veiksmą. Jos asmenojamos pagal kalbamosios asmenį ir žmonių, apie kuriuos kalbama, skaičių. Jų yra keturios, ir kiekviena išsišakoja, apimdama vieną ar daugiau veiksmažodžių laikų.

*Modi indefiniti* (neasmenuojamosios nuotaikos), kita vertus, neturi apibrėžto subjekto, todėl nepasako, kas atlieka veiksmą.

Pažvelkime į abi rūšis išsamiau, kad pamatytumėte, ką turiu omenyje.

Asmenuojamosios nuotaikos

1. indicativo (tiesioginė nuotaika)

*Indicativo* yra dažniausiai naudojama nuotaika.

Ji naudojama apibūdinti dalykams, kurie vyksta realybėje, ir gali būti naudojama su beveik visais esamais, praeities ir būsimais laikais.

Štai keli įprastų esamų laiko veiksmažodžių asmenavimo pavyzdžiai, po vieną kiekvienai pagrindinei veiksmažodžių grupei (*-are*, *-ere* ir *-ire*):

pavyzdžiai:

Parlano italiano a casa. — Jie namie kalba italų kalba.

Leggo un libro ogni mese. — Aš kiekvieną mėnesį skaitau vieną knygą.

La domenica, dormiamo fino a tardi. — Sekmadieniais mes ilgai miegome.

Taip pat galite naudoti *indicativo* nuotaiką šiuose laikuose:

• Imperfetto (būtasis nebaigtinis)
• Passato prossimo (būtasis artimasis)
• Passato remoto (būtasis tolimasis)
• Trapassato prossimo (būtasis dažninis)
• Trapassato remoto (būtasis įvykiskasis)
• Futuro semplice (būsimasis paprastasis)
• Futuro anteriore (būsimasis anterjoris)

Kadangi tai yra standartiniai laikai ir jie veikia standartiniu būdu, čia į juos nesigilinsime, bet jei reikia atnaujinti žinias, štai mūsų pilnas vadovas apie italų kalbos veiksmažodžių laikus.

2. imperativo (liepiamoji nuotaika)

*Imperativo* reiškia liepiamąją nuotaiką, prasme, kad kalbantysis duoda įsakymą. Ji naudojama tik esamajame laike.

Ji dažniausiai atitinka *tu, lui/lei, noi* ir *voi* formas, nes kalbantysis kažkam liepia ką nors daryti.

Labai retai ji taip pat naudojama su *loro*, bet tai yra ypatingas atvejis, kurio niekas daugiau beveik nevartoja.

Pavyzdžiai:

Parla! — (Tu) Kalbėk!

Leggete quel libro! — (Jūs visi) Skaitykite tą knygą!

Dormiamo adesso! — Eime miegoti dabar!

Įvardis čia retai naudojamas, nes dažniausiai suprantamas iš konteksto.

Taip pat yra speciali forma, kai sakote žmogui to nedaryti. Vietoj asmenavimo naudojama veiksmažodžio bendratis:

Non parlare così! — Nekalbėk taip!

3. congiuntivo (tariamoji nuotaika)

*Congiuntivo* arba tariamoji nuotaika naudojama norint išreikšti nuomonę, viltis, svajones, pageidavimus, tikimybę ar galimybes.

Ji turi keturis skirtingus asmenavimo rinkinius, priklausomai nuo to, kada įvyko veiksmas.

Štai kiekvieno iš jų apžvalga:

congiuntivo presente (tariamasis esamasis laikas)

*Congiuntivo presente* susijęs su vilčiais, įsitikinimais, pageidavimais ir pan., kurie vyksta dabartiniu momentu.

Vienaskaitos esamojo laiko subjektų (aš, tu, jis/ji) asmenavimai turi tą pačią galūnę, todėl prieš veiksmažodį dažnai naudojamas įvardis, kad būtų aišku, apie ką kalbama.

Dažniausiai galima suprasti, kad reikalingas *congiuntivo*, pagal „che“ (kad) buvimą sakinyje.

Pavyzdžiai:

Credo che tu parli bene l’italiano. — Aš manau, kad tu gerai kalba italų kalba.

È meglio che io legga questo libro in fretta. — Geriau, kad aš greitai perskaityčiau šią knygą.

Pensi che lei non dorma abbastanza? — Ar manai, kad ji nemiega pakankamai?

congiuntivo passato (tariamasis būtasis laikas, dar žinomas kaip tariamasis esamasis baigtinis laikas)

Taip pat reikia išmokti veiksmažodžių *passato prossimo* arba esamąjį baigtinį laiką *congiuntivo* nuotaikoje.

Laimei, tereikia įvaldyti pagalbinių veiksmažodžių *avere* ir *essere* tariamosios nuotaikos formą.

Tada tęsiate su būtojo dalyviu, kaip ir įprastoje tiesioginės nuotaikos būtojo laiko formoje.

Ši forma dažnai naudojama sakinyje su kitu veiksmažodžiu, pavyzdžiui, *sperare* (tikėtis), *credere* (tikėti) ar *pensare* (galvoti), kurie dažniausiai būna esamuoju laiku.

Pavyzdžiai:

Spero che vi abbiano parlato delle nuove regole. — Tikiuosi, kad jie su jumis kalbėjo apie naujas taisykles.

Credi che io abbia letto quel libro? — Ar tikite, kad aš perskaičiau tą knygą?

Non penso che abbiano dormito stanotte. — Nemanau, kad jie šiąnakt miegojo.

Veiksmažodžiams, kurie reikalauja pagalbinio veiksmažodžio *essere*, pirmajai konstrukcijos daliai naudojate šiuos asmenavimus:

sia sia sia siamo siate siano

Penso che lui sia andato al supermercato. — Manau, kad jis nuėjo į prekybos centrą.

congiuntivo imperfetto (tariamasis būtasis nebaigtinis laikas)

Galiausiai turime tariamosios nuotaikos būtąjį nebaigtinį laiką.

Jis naudojamas kalbant apie besitęsiančią norą ar viltį, kuri įvyko praeityje, arba sąlyginėje situacijoje.

Šio laiko ženklas yra visos tos „s“, todėl jį gana lengva „s“usekti.

Speravo che tu parlassi di píu. — Tikėjausi, kad tu kalbėsi daugiau.

Pensavo che lui leggesse tanti libri, ma non gli piacciono. — Maniau, kad jis skaitys daug knygų, bet jam jos nepatinka.

Lana credeva che i bambini dormissero. — Lana tikėjo, kad vaikai miega.

congiuntivo trapassato (tariamasis būtasis dažninis laikas)

*Trapassato* (būtasis dažninis) laikas skiriamas galimiems veiksmams, kurie teoriškai būtų buvę užbaigti prieš kitą veiksmą, kuris taip pat buvo užbaigtas.

Jis sudaromas paėmus pagalbinio veiksmažodžio *avere* ar *essere* tariamosios nuotaikos būtąjį nebaigtinį laiką ir pridėjus pagrindinio veiksmažodžio būtąjį dalyvį.

Naudojant *congiuntivo trapassato* formą, kitas sakinio veiksmažodis dažniausiai būna būtajame nebaigtiniame ar kitoje būtojo laiko formoje.

Pavyzdžiai:

Speravo che ne avessero parlato prima dello spettacolo. — Tikėjausi, kad jie apie tai buvo pakalbėję prieš spektaklį.

Pensavo che Anna avesse letto questo libro. — Maniau, kad Anna buvo perskaitusi šią knygą.

Temeva che i bambini avessero dormito troppo poco. — Ji bijojo, kad vaikai būtų per mažai miegoję.

Jei veiksmažodis reikalauja *essere*, kaip pagalbinio veiksmažodžio formų naudokite:

fossi fossi fosse fossimo foste fossero

Credevo che Andy fosse partito quella mattina. — Maniau, kad Andy buvo išvykęs tą rytą.

4. condizionale (sąlyginė nuotaika)

*Condizionale* nuotaika, kaip rodo jos pavadinimas, yra sąlyginė. Ji naudojama kalbėti apie dalykus, kurie yra hipotetiniai ir kurie įvyktų tik tuo atveju, jei būtų įvykdyta kita sąlyga.

Ji turi tik esamąjį ir būtąjį laiką.

condizionale presente (sąlyginis esamasis laikas)

Sąlyginės nuotaikos esamasis laikas išreiškia ką nors, kas galėtų įvykti dabar, jei įvyktų kas kita.

Jis sudaromas paėmus veiksmažodžio bendratį, atmetus galūnės *-e* ir pridėjus naują galūnę. Bet atsargiai: *–are* veiksmažodžiai šioje nuotaikoje virsta *–ere*.

Pavyzdžiai:

Parlerebbe di più se tu smettessi di parlare. — Ji kalbėtų daugiau, jei tu nustotum kalbėti.

Leggeresti il mio libro se te lo prestassi? — Ar perskaitytum mano knygą, jei aš tau ją paskolinčiau?

Dormiremmo meglio se spegnessimo la luce. — Mes miegotume geriau, jei išjungtume šviesą.

Daugeliu atvejų šioje nuotaikoje sakiniuose naudojami veiksmažodžiai yra abu sąlyginio laiko, nes jie abu yra hipotetiniai.

condizionale passato (sąlyginis būtasis laikas arba sąlyginis esamasis baigtinis laikas)

*Condizionale passato* yra tiesiog *passato prossimo* sąlyginė forma.

Ji išreiškia hipotetinę ar net neįmanomą situaciją, kuri būtų įvykusi praeityje, jei kas nors kitas tai būtų leidę.

Ji sudaroma naudojant pagalbinio veiksmažodžio *avere* ar *essere* sąlyginę formą ir naudojamo veiksmažodžio būtąjį dalyvį.

Pavyzdžiai:

Avrei parlato con lei se fosse stata qui. — Aš būčiau su ja pakalbėjęs, jei ji būtų buvusi čia.

Avrebbe letto l’articolo se fosse stato scritto in inglese. — Ji būtų perskaitusi straipsnį, jei jis būtų buvęs parašytas anglų kalba.

Se non fosse stato così tardi, avremmo dormito di più. — Jei nebūtų buvę taip vėlu, mes būtų ilgiau miegoję.

Jei naudojate veiksmažodį, kuriam reikia *essere*, kaip pagalbinį vartokite šias formas:

sarei saresti sarebbe saremmo sareste sarebbero

Sarei andata se me lo avesse chiesto. — Aš būčiau nuėjusi, jei jis būtų manęs to paprašęs.

Neasmenuojamosios nuotaikos

5. infinito (bendratinė nuotaika)

Bendratis yra pagrindinė veiksmažodžio forma, kurią matytumėte žodyne.

Ji taip pat naudojama tam tikrose sakinio konstrukcijose, ypač su *piacere* arba modaliniais veiksmažodžiais.

Pavyzdžiai:

Sono felice di parlare con te. — Aš laimingas galėdamas su tavimi kalbėti.

Non mi piace leggere. — Man nepatinka skaityti.

Non posso dormire troppo tardi. — Aš negaliu miegoti per vėlai.

6. participio (dalyvinė nuotaika)

Italų kalboje yra dvi dalyvio formos: esamasis dalyvis ir būtasis dalyvis.

*Participio presente* arba esamasis dalyvis naudojamas veiksmažodį paversti daiktavardžiu, būdvardžiu ar prieveiksmiu.

Dauguma esamųjų dalyvių sudaromi pakeičiant galūnę *-are* į *-ante* arba *-ere/-ire* į *–ente* (kai kurie *-ire* veiksmažodžiai vartoja *-iente*).

Tačiau yra išimčių, todėl geriau šiek tiek pasidomėti ir įsiminti nepaklusnius.

Pavyzdžiai:

Scooby Doo è un cane parlante. — Skubis Dū yra kalbantis šuo.

Il Vesuvio è un vulcano dormiente molto pericoloso. — Vezuvijus yra labai pavojingas mieguinis vulkanas.

„Leggente“ yra veiksmažodis, kuris išėjo iš mados, todėl nesudėsiu su juo sakinio, bet suprantate mintį!

Būtasis dalyvis, kita vertus, naudojamas sudaryti kitus veiksmažodžių laikus.

Geriausiai jį galbūt atpažįstate kaip būtojo laiko dalį, bet jis naudojamas ir daugelyje kitų laikų (ir nuotaikų!).

Paprastai *-are* virsta *-ato*, *-ere* virsta *-uto*, o *-ire* virsta *–ito*.

Šie veiksmažodžiai visada naudojami su atitinkamu pagalbiniu veiksmažodžiu.

Pavyzdžiai:

Ho parlato con lei ieri. — Aš vakar kalbėjau su ja.

Hai letto il giornale oggi? — Ar šiandien skaitėte laikraštį?

Non ho dormito per tre giorni. — Aš nemiegojau tris dienas.

*Leggere* šioje formoje yra netaisyklingas veiksmažodis, bet kiti įprasti *-ere* veiksmažodžiai, pvz., *credere*, tampa *creduto*.

Vėlgi, geriausias būdas išmokti išimtis yra jas įsiminti, nes čia nėra lengvai paaiškinamos taisyklės.

7. gerundio (padalyvinė nuotaika)

Italų kalboje padalyvis naudojamas trunkančios veiklos laikams sudaryti. Jis atitinka anglų kalbos žodžius, kurie baigiasi *-ing*.

Veiksmažodžiai, baigiantys *-are*, pakeičia galūnę į *–ando*, o *-ere* ir *-ire* veiksmažodžiai pakeičia savo galūnes į *–endo*.

Paprastai reikalingas pagalbinis veiksmažodis esamosios arba bendratinės formos, kad būtų sudaryta visa mintis.

Pavyzdžiai:

Sto parlando con mia madre. — Aš kalbu su savo mama.

Stavo leggendo un libro quando sei arrivato. — Aš skaičiau knygą, kai tu atvykai.

Il gatto sta dormendo sul letto. — Katė miega ant lovos.

Atkreipkite dėmesį, kad dažniausiai su padalyviais naudojamas pagalbinis veiksmažodis yra *stare*, o ne *essere*.

Jis taip pat reiškia „būti“, bet turi šiek tiek kitokią reikšmę, labiau pagrįstą būsena nei esmę.

Gerai, to buvo daug išmokti, bet tikiuosi, kad nesugadinau jums nuotaikos! Įvaldę šias septynias italų kalbos nuotaikas, žinosite tinkamą būdą save išreikšti, nesvarbu, kaip jaustumėtės.

Geras būdas pamatyti, kaip šios nuotaikos naudojamos kontekste, yra naudoti kalbų mokymosi programą, tokią kaip Lingflix.